Šūksniai

Šūksniai – tai labai savitas trumpųjų pasakymų žanras. Juos smulkiau galima skirstyti į prekių gyrimus, užšaukimus bei piemenų šūksnius. Prekių gyrimai bei užšaukimai vartoti praktiniais tikslais. Jie labai priklausė nuo kūrėjų individualybės ir beveik neplito kaip variantai. Ilgą laiką jie apskritai nelaikyti tautosaka, todėl tekstų užrašyta mažai.

Prekių gyrimai – tai kartais trumpos, kartais ilgesnės reklaminės kalbos, kadaise sakytos turguose ir mugėse privilioti pirkėjui ir įsiūlyti prekę. Šūksnių įtaigumui sustiprinti pasitelkiamas humoras, vartojamos retorinės priemonės (ryškūs kreipiniai, pakartojimai ir pan.), pasitaiko ir eilėdaros pradų: garsų sąskambių, atskirų žodžių rimavimo, ritmingų frazių.

Pavyzdžiui, žuvų pardavėjai šaukdavo:

Kam žuvelių?! Kam šimtą, kam pusę? Iš marelių pagautos, neseniai vendzytos. Kam duot, kam suvyniot?

Užšaukimai pagal savo funkciją atitiktų rašytinius skelbimus. Iki Pirmojo pasaulinio karo, o kai kur ir vėliau specialūs skelbėjai vietos administracijos pavedimu skelbdavo turgus bei prekymečius, pranešdavo ir privačių žinių. Įžanginėms užšaukimų kalboms būdingi šmaikštūs posakiai, pastebimi liaudies poetinės kūrybos pradai.

Prieš pirmąjį pasaulinį karą ir vėliau Pasvalyje pagarsėjęs šūkdytojas Karpuška taip turguje užšaukindavo:

Susirinkit, susirinkit! Pranešiu gerą naujieną. Džiaugsitės, kas girdėsit, gailėsitės, kas negirdėsit. Nu, jau dabar susirinkot, bet dar palaukit. Moterėlė, turėkit kantrybės. Aš nepavydėsiu, visiems pasakysiu. O, dar viena mamutė atbėga, atskub! Palaukim, palaukim dar tos. Kad ji negirdės, verks, per blauzdas ašaros tekės…

Piemenų šūksniai – tai savotiški signalai, kuriais piemenys šaukdavo, ramindavo gyvulius, kviesdavo vieni kitus į naktigonę, duodavo žinią, kad laikas ginti gyvulius namo, pavyzdžiui:

Džiole, džiole,
Kiaules namole!
Vingir, vingir, kukš, kukš,
Į namelį šmukšt, šmukšt!

Daugiausia žinoma gyvuliams skirtų šūksnių. Jie ne itin vaizdingi, atliekantys veikiau praktinę, o ne meninę funkciją. Vietoj vaizdinių stilistinių priemonių juose vyrauja įsakmiai kartojami ir įvairiai moduliuojami signalai. Jiems būdingi specialūs onomatopėjinio pobūdžio garsažodžiai (šiu, jus gul, uz bir, drebulia, liuo trr, gili, olia ir kt.). Kompoziciniu ir melodiniu atžvilgiu šie šūksniai gana vienodi. Šūksnių, kuriais būtų kreipiamasi į žmones, nedaug. Juose pastebimas tam tikras poetinis pradas, kai kurie iš jų akivaizdžiai siejasi su liaudies dainomis.

Šūksniai būdavo atitinkamai intonuojami, o kai kurie ir dainuojami. Jų melodijos trumpos, nesudėtingos, rečitatyvinio pobūdžio. Piemenų šūksniai atsiduria ties trumpųjų pasakymų ir dainuojamosios tautosakos riba. Su dainuojamąja tautosaka itin siejasi raliavimams artimi šūksniai. Melodijas turintys šūksniai paprastai publikuojami su darbo (piemenų) dainomis.