Laidotuvių raudos

Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad, neapraudojus mirusiojo, jam bus „užrakinta žemė” – velionis vaidensis, neturės ramybės). Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei Vėlinių metu.

Laidotuvių rauda “Dievuli mano, aukštuli mano”:

Dievuli mano,
Aukštuli mano,
Galvela mano,
Tai kų tu sumislijai
Daigi jau paliktie
Mani su mažais vaikeliais?
Niaugi tau nusbodo
Šviesieji nameliai,
Dideli lungeliai?
Tai tu panorėjai
Tums(i)ųjų namelių?
Dai mano brolaliai,
Kodėl neiškirtot
Koc mažo lungelio?
Dai būt maž ragėjįs,
Kai aš nuveisiu
Su mažais vaikeliais
In savo tėvelį.