->
Maldelės – tai tautosakiniai tekstai, balsiai ar mintyse sakomi bendraujant su dievybe ar kitu garbinimo objektu. Pirmiausia tai ikikrikščioniškojo laikotarpio maldos, kuriomis kreipiamasi į Perkūną, Žemynėlę, Gabiją, Mėnulį ir kitas dievybes. Tokios archajiško turinio maldelės kadaise sudarė bendrą ritualinių tekstų klodą, į kurį įėjo ritualiniai linkėjimai, apeiginės dainos, aukojimo formulės ir kiti tekstai, kuriais buvo kreipiamasi į dievybes. Po krikščionybės įvedimo Lietuvoje tokios maldos ėmė netekti religinės reikšmės ir buvo išstumtos į magijos sritį.
Folkloristai maldelėmis taip pat vadina ir nekanonines krikščioniško turinio maldas – sutautosakėjusius literatūrinės kilmės tekstus. Tautosakinės maldelės nuo kanoninių maldų skiriasi tuo, kad liaudyje gyvuoja daugybė jų variantų. Jos perduodamos kaip sakytinė tradicija, maldelės keičiasi, varijuoja, trumpėja ir t.t.
Maldelė “Jaunas mėnesėli, mūsų karalėli”:
Jaunas Mėnesėli, mūsų karalėli, tu švieti visados, mum linksmini. Pamatom jį ir visi nusiramenam, visi nusilinksminam. Ataneši tu mum visokių loimį. Kad tau Dievas dat pilnystį, o mum Perkūno karalystį.
Vakarinė malda “Ainu gulcie par vakarų”:
Ainu gulcie par vakarų, nešu kryžių par patalų. Panele Švinčiausia, prie man stavekie, švintu kryžium žiegnakie. Einu gulcie miega, atsidedu un Dzieva, kad mana dūšelė neplavatų, piktų sapnų neragėtų. Švinčiausia Marija, dungaus i žemės lelija.
Leave a Reply