Melų pasakos

Melų pasakos – tai trumpi siužetiniai ar neturintys siužeto kūrinėliai, kuriais tik imituojamas pasakos sekimas, norint pralinksminti ar sugluminti klausytoją. Melų pasakose vaizduojamos neįtikimos, dažnai absurdiškos situacijos, pateikiami akivaizdžiai vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, nepaprasti nuotykiai, kuriuos neva tekę patirti pasakotojui. Ryškus neatitikimas tarp vaizduojamų įvykių ir tikrovės yra komiškas, pabrėžiantis sąmoningo melo įspūdį. Būtent šiam įspūdžiui sustiprinti, o ne įvykių tikroviškumui paliudyti melų pasakos dažniausiai sekamos pirmuoju asmeniu.

Nors melų pasakose yra realių buitinių, istorinių detalių, papročių atspindžių, pagrindinis dėmesys kreipiamas į minties ir vaizdų įvairovę, išdailintas žodines formas, pateikimo įtaigumą, komišką šių pasakų atspalvį.

Melų pasaka “Smilčių bažnytėlė”:

Aną metą ganiau dvylą karvę, radau spilgą ir adetą. Iš tos adetos nusikaldinau pinkioką kirvelį. Ėjau ieškoti kirveliui koto ir ančėjau tokį ąžuolą. Aš tą ąžuolą čekšt, man skiedra į bambą takšt. Aš vėlio takšt. Veizu – ateinąs oželis, vienu ragu rėždams dangų, antru ragu rėždams žemę, uodegelė šluostydama žemę. Einąs par miškus, par kadagynus, par alksnynus ir ant aukšto kalnelio rasi smilčių bažnytėlę. Įejęs į bažnyčelę, veiząs – sienos vėdaro, kilbasų liktoriai, sviesto altoriai, lašinių durys. Veizu – ir išeitąs kunigelis, su smetona galvelė aptepta. Aš ant vargonų, ans man už cimbolo. Aš ant viškų, ans man už kiškų. Aš ant plytos, ans man už kolytos. Aš ant akmens, ans man už tešmens. Aš ant stogo, ans nusprogo. Ano viens paminklas bėr.

Melų pasaka “Šarkų bažnyčia”:

Seku seku pasaką, vilks iššika ašaką. Un tos ašakos pastatė bažnyčio. Sviesta durys, lašinių altorius, žvirblių vargonai. Užėje saulė, ištirpė duris. Atlėkė šuo, suėdė altorių, atlėkė katins, suėdė vargonus. Barbora rėkti, zakristijonas bėgti. Bėga bėga, nulūža pakalnėj kojela. Parėje namo, rada žąselį. Pradėje to žąselį raikyt, visiem po šmotelį dalyt. Tiem juokinga prova buva, kad maiše dešra pražuva.