Mitologinės dainos

Mitologinės dainos – tai mitines būtybes vaizduojantys kūriniai, kuriuose vyrauja dangaus kūnų – saulės, mėnulio, aušrinės žvaigždės – įvaizdžiai, pastebima žemės garbinimo atgarsių ir pan. Bemaž visos mūsų mitologinės dainos žinomos tik iš vieno šaltinio – iš L. Rėzos paruošto ir 1825 m. išleisto lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos“. Vėlesnė dainų rinkimo istorija nepatvirtina šio žanro dainų egzistavimo fakto. Prie jų priskiriami kai kurie eiliavimai (kuriuose minimi mitiniai personažai) įvardytini jau kaip literatūrinės kilmės kūriniai ir aiškumo į šią situaciją taip pat neįneša, kaip ir L. Rėzos paskelbtų dainų perspausdinimas ar jų perrašinėjimas ir įtraukimas į tautosakos rinkinius. Taigi greta mitologinių dainų lietuvių folkloristikoje egzistuoja jų autentiškumo problema, aktualizuota jau XIX a. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad L. Rėza, veikiamas to meto romantinio požiūrio į folklorą, su dainų tekstais elgėsi laisviau, negu mes dabar reikalaujame ir suprantame. Be to, jis buvo susipažinęs ir su latvių mitologija ir žinojo latvių dainų siužetus apie mitinius įvykius. Tai leidžia manyti, kad rinkinyje paskelbtos mitologinės dainos – paties L. Rėzos sueiliuoti lietuvių tikėjimai į saulę, mėnulį, žvaigždes, kurie, kaip jis pats sako, jo laikais dar buvę gyvi (galimas dalykas, kad dar buvo ir dainų nuotrupų, išreiškiančių tuos tikėjimus). Vis dėlto mitologinių dainų skelbimo ir tyrinėjimo tradicija leidžia jas laikyti lietuvių dainuojamosios tautosakos repertuaro dalimi.

Mitologinė daina “Mėnuo saulužę vedė”:

Mėnuo saulužę vedė
Pirmą pavasarėlį.

Saulužė anksti kėlės,
Mėnužis atsiskyrė.

Mėnuo viens vaikštinėjo,
Aušrinę pamylėjo.

Perkūns, didžiai supykęs,
Jį kardu perdalijo

Ko saulužės atsiskyrei?
Aušrinę pamylėjai?
Viens naktį vaikštinėjai?