Pasakojimai

Pasakojimai – tai tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Šis žanras egzistuoja ties tautosakos ir paprasto, kasdieninio, buitinio kalbėjimo riba. Tautosakiniais kūriniais juos laikyti leidžia tai, kad jie, nors ir neilgai ar tik tam tikroje aplinkoje, pvz., šeimoje, būdavo kartojami, t.y. egzistavo nors minimali jų tradicija. Juose taip pat dažniausiai kalbama apie nepaprastus praeities įvykius, kaip ir sakmėse (ypač padavimuose), tiktai konkretumo, realumo, buitiškumo juose daug daugiau, o stebuklinis, antgamtinis atspalvis praktiškai nunykęs. Pasakojimai turi nemenką pažintinę, istorinę vertę, nes būdami konkretūs, dažnai pagrįsti asmeniniais pasakotojo įspūdžiais ar patirtimi, vis dėlto pateikia tam tikrą tipišką, apibendrinantį reiškinių ar faktų vertinimą.

Pasakojimas “Gegužė žiemą”:

Netoli Padysnio Mirsko gyveno kunigaikštis. Diedukas pasakojo apie jį tokį atsitikimą.
Buvo Nauji metai. Privažiavo į šitą Mirską daug svečių. O buvo viena senelė baudžiauninkė, penėdavo paukščius, kiaules. Per balių liepia jai kunigaikštis įlipti į medį ir kukuoti kaip gegužė. Tada jisai sako svečiams:
– Žiūrėk, pas mus žiemą gegužės kukuoja!
Paėmė jisai šautuvą ir pokšt gegužę:
– Cha cha cha! – Gegužę nušovė žiemos laike!
Net kalbėt širdį sopa. Pasigėrė – išdaigas išdarinėja, bjaurybė. Neprileidžia eit prie tos nušautos. Diedukui prisakė užkast. Man dar ir tą medį rodė, kur ji kukavo.