Užkalbėjimai

Užkalbėjimai – tai maginės formulės, kuriomis siekiama paveikti asmenį, mitinę būtybę (naktinę, slogutį, velnią), ligą (miežį, gumbą), gyvūną (gyvatę), augalą (dagilį), gamtos reiškinį (audrą, perkūniją), kūno dalį (sąnarį, kraują) ir t.t. Užkalbėjimai vartojami gydant, siekiant ūkinės, vedybinės ar kitokios sėkmės, norint apsisaugoti. Lietuvoje daugiausia užrašyta gydomųjų užkalbėjimų, kurių tradicija yra iki šiol nenutrūkusi. Taip pat yra žinoma ir lietuviškų kenkimo magijos formulių.

Užkalba paprastai užkalbėtojai (maginių tekstų žinovai), tačiau kai kuriuos užkalbėjimus (pvz., nuo karpų, grižo) gali atlikti bet kuris asmuo.

Užkalbėjimo tekstas ir / arba jį lydinčios krikščioniško turinio maldos dažniausia yra kartojamos keletą kartų (paprastai tris, devynis arba triskart devynis). Kadangi didžiulė reikšmė teikiama kalbinei žodžių organizacijai, užkalbėjimai neretai tampa poetiniais tekstais. Tačiau priešingai negu kitose kultūrose (pvz., vokiečių, suomių), lietuvių užkalbėjimams nebūdinga dainuojamoji forma. Išimtį sudarytų piemenų šūksniai, kuriais siekiama paveikti gyvulių ar paukščių elgesį, užkalbėjimai-dainelės, kuriomis kreipiamasi į saulę bei debesis, taip pat maginę paskirtį turintys dainuojamieji pasakų intarpai.

Užkalbėjimų formulės gali būti ne tik sakytinės, bet ir rašytinės.

Užkalbėjimas, norint privilioti mylimąjį “Dagili, aš tave paleisiu kai”…

Jeigu nori, kad kuris nors bernelis tave pamiltų, paimk rankom skaudžiai duriantį dagilį, prilenk jį prie akmens, ant viršaus uždėk akmeniu ir sakyk:
− Dagili, kė pradės mane myłėt toks i toks berniokus (pasakomas vardas ir pavardė), aš tadu tavi palaisiu.
Kai norimas bernelis įsimyli, dagilis paleidžiamas.

Užkalbėjimas paklydus ar ką nors pametus “Suku suku velnio barzdą”:

Jeigu paklydai kur ar pametei ką, vaikščiodamas ir ieškodamas sakyk:
− Suku suku velnio barzdą. Jei neišeisiu (nerasiu) dar geriau suksiu!
Velnias pasivijąs ir išvedąs į kelią ar suieškąs pamestą daiktą.

Gydomasis užkalbėjimas:

Bevardžiu pirštu trina dedervinę su rasa nuo lango, rytą ir vakare, kai nėra saulės, ir kalba: „Trinu trinu dedervinę bevardžiu pirštu. Kaip tam pirštui nėra vardo, kad taip ir tau čia nebūtų daikto!”